Senosios Varėnos kaimas 
Senoji Varėna įsikūrusi prie Merkio ir Varėnės upių santakos. Toje vietoje, kur manoma , kad buvo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto medžioklės sodyba, stovi paminklinis akmuo su pirmojo Varėnos paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose data. Šalia santakos pastatytos ąžuolo skulptūros, skirtos Varėnos 590 – mečiui. Netoliese Lietuvos nepriklausomybės paminklas.
Senojoje Varėnoje gimė dailininkas ir kompozitorius M. K. Čiurlionis. Menininko biografija susijusi su šios vietovės Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia. Jis gimė šios bažnyčios vargonininko Konstantino ir Adelės Čiurlionių šeimoje ir šios bažnyčios kunigas Aloyzas Giaras jį pakrikštijo Mikalojaus (bažnyčios šventojo globėjo) ir Konstantino( kūdikio tėvo) vardais. Karai, okupacijos bažnyčią sunaikino, tačiau šiandien pagarbiai saugojama buvusios šventovės vieta. Senosios Varėnos kapinėse yra ir kunigo Aloyzo Giaro kapas. Naujai pastatytoje Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje (1994 m.) vyksta Sekmadienio muzikos koncertai ir parodos. 1995 metais, minint 120 – asias M. K. Čiurlionio gimimo metines, bažnyčioje atidengta atminimo lenta. 1997 metais atidarytas M.K. Čiurlionio atminimo kambarys.  Jo stenduose – fotografijos, menininko kūrinių reprodukcijos. Čia vyksta kultūriniai renginiai, priimamos ekskursijos, organizuojamos pamokos moksleiviams. Nuo Senosios Varėnos iki pat Druskininkų galima grožėtis stogastulpių ansambliu „Čiurlionio kelias“. 

 Liškiavos kaimas
Liškiava garsi ant aukšto kalno kairiajame Nemuno krante  pastatytu barokiniu ansambliu: Liškiavos Švč. Trejybės vėlyvojo baroko stiliaus bažnyčia, buvęs dominikonų vienuolynas, statyti 1704-1720 m., varpinė ir koplytstulpis yra architektūros paminklai. Bažnyčios sienos tapytos XVIII a. italų menininkų. Bažnyčioje 11 dailės paminklų, tarp kurių XVII a. paveikslas ir XVIII a. freskos. Daug dailės paminklų išlikusių bažnyčios viduje yra nuo XVII iki XX amžiaus. Septyni rokoko stiliaus Švč. Trejybės altoriai, papuošti išraiškingomis skulptūromis, yra vieni vertingiausių rokoko stiliaus pavyzdžių Lietuvoje. Nemuno pakrantėje stūkso legendomis apipintas piliakalnis ir alkakalnis. 1998m. buvusiame dominikonų vienuolyne įkurta Viešoji įstaiga „Liškiavos kultūros centras“. Architektūrinį ansamblį aplankyti galima kasdien, išskyrus pirmadienį, nuo 10 iki 12 val., ir nuo 14 iki 16 val. Adresas: Liškiavos k. , Merkinės sen., Varėnos rajonas. Interneto svetainė:  www.liskiava.lt      

Marcinkonių kaimas 
Marcinkonys - vienas didžiausių Lietuvos kaimų, užimantis 147 ha plotą. Nuo rajono centro, Varėnos nutolęs apie 22 km. Marcinkonių apylinkėse buvo gyvenama prieš keletą tūkstančių metų. Tai liudija gausūs archeologiniai radiniai. Akmens amžiaus stovyklaviečių rasta prie Kastinio ežero, Grūdos ir Zackagirio upelių santakoje. Jos priskiriamos mezolitui.
Istoriniuose šaltiniuose kaimas minimas nuo 1637 m. Jam pradžią davė miško žvalgų gyvenvietė. 1770 m. pastatyta šv. apaštalų Judo ir Simono medinė bažnyčia. 1878 m. bažnyčia sudegė ir buvo atstatyta 1880 m. Šalia jos išsidėsčiusi seniausia kaimo dalis, vietinių vadinama Sodžiumi. Marcinkonių kaimas išaugo antroje XIX a. pusėje, nutiesus Varšuvos - Peterburgo geležinkelį. Šalia geležinkelio stoties, iki Antrojo pasaulinio karo daugiausia gyveno žydai. Jie vertėsi medienos ir miško gėrybių supirkimu ir perpardavimu, turėjo krautuvėles, mokyklą ir sinagogą, pastatytą 1928m. 1914 m. vokiečių okupacinės valdžios nurodymu nutiesta 28,5 km ilgio siaurojo geležinkelio atšaką nuo Marcinkonių į Katrą, kuria buvo vežamas miškas. Siaurasis geležinkeliukas, vietinių gyventojų vadinamas "Prancūzkeliu"( tiesė prancūzų belaisviai), buvo naudojamas iki 1974 m. medienai išvežti. 1912 m. Marcinkonyse buvo įsteigta nedidelė grybų džiovinimo įmonėlė. Šio krašto žmonėms visais laikais pagrindinis pragyvenimo šaltinis buvo miškas: mediena ir kitos gėrybės. Marcinkonių kraštas garsėjo kryžių, panašių į Vyčio kryžių, dirbimu ir statyba.
Šiandien Marcinkonys – seniūnijos centras. Čia įsikūrusios Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos, pagrindinė mokykla, trys parduotuvės, vaistinė, ambulatorija. Galima aplankyti Dzūkijos nacionalinio parko etnografijos  muziejų. Kaime nuo 1971 m. gyvuoja Marcinkonių etnografinis ansamblis. Marcinkonys turi herbą.  Bažnyčia – architektūros paminklas. Įdomus jos šventorius ir XX a. pradžioje statyta akmenine tvora, kurioje įmūryta 14 Kryžiaus kelio stočių. Pačioje bažnyčioje ir jos šventoriuje yra 10 dailės paminklų.

Mardasavo kaimas - paupio gatvinis kaimas išsidėstęs prie Merkio upės. Čia gyveno Petras Zalanskas (1900–1980) – dainininkas, tautosakos pateikėjas. Kaime pastatytas  Dzūkų namas, yra išlikusios  buvusios partizanų žeminės.

Perlojos kaimas  apipintas legendomis, išsiskiriantis savo istorija. Vienos jų pasakoja kažkada Perloją buvus dideliu miestu turėjusiu keleta bažnyčių ir per 20 kalvių, kitos mini legendinį lietuvių kunigaikštį Perlių, vietovės įkūrėją. Archeologai teigia, jog šios vietos buvo gyvenamos jau prieš 6000 m. Tačiau istoriniuose šaltiniuose Perlojos vardas pirmą kartą paminėtas tik 1387 m. - kryžiuočių kronikininkas Vygandas Marburgietis aprašo į pagonių žemes surengtą žygį, kurio metu buvo užimtas Perlojos miestelis. 1710 m. nuo maro išmirė visi gyventojai, tačiau jau 1792 m.miesteliui atsigavus, Perlojai buvo suteiktas miesto statusas, herbas ir atitinkamos teisės. Kažkada čia stovėjo ir Didžiojo Kunigaikščio dvaras, sunaikintas 1863 m. sukilimo metu, kuriame veikė geležies dirbtuvės gaminusios geležį iš balų rūdos ir davusios tada dar bevardžiui intakui Amarnios vardą (nuo vokiško žodžio hammer - kūjis).
Įdomus gyvenvietės epizodas - Perlojos respublika ( 1918 - 1919 )  . Apylinkių gyventojai išrinko savo valdžią, sudarė kariuomenę. Perlojos respublika turėjo net savo pinigus, antspaudą, policiją, daboklę. Perlojoje apžiūrėsite ir 1930m. pastatytą Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto paminklą (dail. P. Tarabilda) pergyvenusį visą sovietinės okupacijos laikotarpį ir Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčią statytą 1928-1930 m. Bažnyčią projektavo žinomas to meto sakralinės architektūros kūrėjas Vaclovas Michnevičius. Viduje yra XIX a. pab. Juozo Balzukevičiaus paveikslas „Apaštalas Baltramiejus“. Ypač gražiai dekoruotos sienos. Netoliese 1995 m. pastatytas paminklas „Žuvę už Perloją ir visą Lietuvą". Perlojoje įkurtas kraštotyros muziejus.

Zervynų kaimas
Zervynos – 48 sodybų etnografinis kaimas, respublikinės reikšmės architektūros paminklas. Tai unikali gyvenvietė iki šiol išlaikiusi XVIII - XIX a. susiformavusį planą ir liaudies architektūros savitumus, 8 sodybos – lietuvių liaudies architektūros paminklai. Siaurame žemės ruože, tarp Ūlos upės šlaitų ir klonių vingiuojanti gatvė yra pagrindinė, nuo kurios į kiemų gilumas prie atsišakojusių gatvelių išsidėstę įvairaus plano sodybos. Visi pastatai Zervynose mediniai, sienos gulsčių rąstų, stogai dvišlaičiai gegniniai, dengti malkenomis (dabar perdengti šiferiu). Svirnų ir tvartų pamatai daugumoje medinių trinkų. Gyvenamųjų namų langai, durys, prieangiai saikingai papuošti. Kaimo gyventojų lėšomis pastatytas aukštas kryžius ant Ūlos upės kranto ir kaimo viduryje esanti ne vienu metu statytų trijų kryžių grupė. Lankytojus traukia Zervynų ąžuolas ir drevėtosios pušys – gamtos ir senovinės drevinės bitininkystės paminklai, per kaimą tekanti sraunioji Ūla, žavinga krantų atodangomis ir šaltiniais.

Akmenio kaimas garsus Nukryžiuotojo Jėzaus parapijos medine bažnyčia ( 1724 m.)  ir originalia varpine, suręsta iš tašytų sienojų . Netoliese legendomis apipintas ir kaimui pavadinimą davęs  akmuo „Užkeikta merga“. Pasakojama, jog tai suakmenėjusi nuotaka. Tėvai norėję savo jauną dukrą išleisti už turtingo senio. Nors ir nemylėdama jaunikio, jaunoji išvažiavusi bažnyčion. Važiuodama pradėjusi graudžiai raudoti: „Geriau aš nelaiminga akmeniu pavirsčiau, nei už senio tekėčiau“. Tik ištarusi tuos žodžius, taip ir pavirtusi akmeniu. Piramidės formos akmuo ties bažnytėle primena merginos figūrą. Seniau vietiniai dzūkai, akmenį per šventes papuošdavo merginos drabužiais, pasiguosti ateidavo aplinkinių kaimų mergelės. Legendinis akmuo įkvėpė V. Krėvę parašyti padavimą „Užkeikta merga“.  

Dargužių  kaimas – architektūros paminklas (18 paminklinių pastatų) yra 50 km. nuo Vilniaus A4 keliu Druskininkų kryptimi. Jame nemažai XIX a. gatviniams kaimams būdingo plano sodybų: pirkia galu į gatvę, šalia svirnas, toliau tvartas, sklypo gale klojimas. Yra pirkių su tradicine kiaurapjūve puošyba. Kaimo viduryje stovi koplytėlė, kurią 1876 metais pastatė šios vietovės jaunimas. Koplytėlės viduje – šv. Marijos skulptūrėlė. Gegužės mėnesį čia renkasi dargužiečiai melstis. Dargužiai garsėja Sekminių švente.
Dargužių vietovardžio kilmė tiksliai nėra žinoma, tačiau senolių atmintyje yra išlikęs gražus padavimas. Neva Merkio upe valtele kažkada atplaukė žvejai. Pamatę gražią vietelę ant kalnelio, jie sustojo ir nutarė čia įsikurti. Vieno žvejo pavardė ar vardas buvo Dargužis: nuo jo ir kilo gyvenvietės pavadinimas. Šioje vietoje žmonių gyventa seniai. Pasakojama, kad čia prie Merkio rastas titnaginis kirvukas, mėtėsi molinių puodų šukės ir t. t
Kita istorija, kad buvo apgyvendinti toje vietovėje Valkininkų dvaro girininkijos prižiūrėtojai Dargužiuose ir už tą priežiūrą jie nemokamai gaudavo naudotis pusę valako žemės pagal 1637 – 1640 m. LDK girių reviziją, Dargužiai tapo pirmosios girininkijos centru, juose apsigyveno 15 miško prižiūrėtojų šeimų.
Atvykę į kaimą svečiai gali paragauti ypatingų sūrių, pagamintų tiek iš karvės, tiek iš ožkos pieno. Vietiniai gyventojai sūrių gamybos meistriškumo išmoko iš savo tėvų . Prancūziškus sūrius gaminti išmokė Prancūzijos meistrai. Gurmanai gali mėgautis saldžiu sūriu, sūriu su razinomis, kmynais ar net pelėsiniu. Daugelis svečių dargužiškių sūrį ne tik mielai ragauja, bet ir perka.

Čižiūnai

Šis kaimas nuo Dargužių už 1,5 km. ir gamtinė aplinka panaši, tačiau istorinė raida kitokia. Čižiūnai visą laiką buvo glaudžiai susiję su Valkininkų miesteliu. Čižiūnų kaimas yra įtrauktas į „300 kultūros paminklų“. Tai vienas gražiausių ir tipiškiausių Lietuvos gatvinių kaimų. Anksciau kaimas nebuvo vientisas: egzistavo Pirmieji Čižiūnai ir Antrieji. Tai susijeę su žmonių žemių pasiskirstymu. Anksčiau buvo Valkininkų kaimo komplekso sudedamoji dalis, geležies lydymo ir apdirbimo meistrų, kalvių gyvenvietė.
Pirmasis kaimo pavadinimas buvo Čužoprudcai, vėliau Kalviai, o nuo 1662 m. – Čižiūnai, nes kaimas šliejosi prie miestelio greta Valkininkų tvenkinių.
Karališkąjai Valkininkų kalvei gyventojai turėjo duoti po 3 svarus geležies rūdos.
Didelio abipusio apstatymo gatvinio kaimo  struktūra pakitusi nežymiai, yra išlikę kraštovaizdžio elementai (vyrauja brandūs ąžuolai, klevai, yra liepų, beržų), kurie pagyvina lenktos gatvės perspektyvą. Itin brandžių ąžuolų yra kiemuose, prie pat pirkių sienų.  Dauguma sodybų gatvinės - vienpusės. Dauguma pirkių yra su dvišlaičiais stogais. Vyrauja dvigalės pirkios, tačiau pastebėta nemažai – viengalių: konservuoti ir restauruoti sienojai, puošnūs langai su sandrikais, langinėmis. Išlikusi akmenimis grįsta, apytikriai 1 km. ilgio autentiška gatvelė. Tai - buvęs reikšmingas kelias Vilnius-Gardinas. Akmenų dangoje yra nusidriekusios provėžos - vežimų nuvažinėtos žymės.

Dubičių  kaimas įsikūręs dešiniajame Ūlos krante, netoli Baltarusijos sienos. Akmens amžiaus stovyklaviečių radiniai byloja, kad žmonės gyveno prieš 4 – 5 tūkstančius metų. Maždaug 1365 m. atliktas įrašas „Kryžiuočių kelių aprašymuose“ byloja: „Iš ten (iš Vosyliškių) iki Dubičių 5 mylios gero kelio, ten yra miestas ir pilis“, kurioje vykdamas iš Vilniaus į Gardiną. sustodavo pailsėti, pamedžioti kunigaikštis Vytautas Didysis. Ūlos kairiajame krante yra du piliakalniai. Vienas statesnių šlaitų piliakalnis vadinamas Karalienės Bonos pilimi. Dubičiai – vienas iš 1863 metų sukilimo prieš Rusijos carizmą centrų. Čia palaidoti 1863 metų sukilimo dalyviai ir jų vadas Liudvikas Narbutas.  Pakeliui į Rakus, mūšio vietoje, stovi kryžius. Kitoje kelio pusėje medinės skulptūros sukilėlių atminimui.

Dubininko kaimas yra  Varėnos r., Marcinkonių sen. Iki rajono centro – 28 km, iki seniūnijos centro 15 km. Per Dubininką teka Skroblus – Merkio intakas. Pagal planavimo schemą priklauso DN parke formuojamai skansenų, kultūrinių draustinių ir konservacinio prioriteto gyvenviečių sistemai. Kaimo pirkioms būdingi Dzūkijos etnografiniai bruožai: pastogių skydų dekoratyvus apkalimas, atviri priebučiai, langų ornamentuoti apvadai. 

Margionių kaimas  garsus nuo 1929 metų gyvuojančiu klojimu teatru, kuriame vaidina šio kaimo žmonės. Turistus čia traukia unikalios Skroblaus upelio ištakos, vadinamos „Bobos daržu“, gražus kraštovaizdis. Gamtos paminklai – Lietuvio liepa ir Margionių dravė, Skroblaus šaltiniai.

Pauosupės kaimas. Ant Uosupio upelio kranto, yra poeto A. Matučio drevė. Čia poetas vasarodavo ir praleisdavo ilgas kūrybos valandas. Dabar prie šios drevės kas dveji metai vyksta šventė „Poezijos pavasarėlis“.

Mančiagirės  kaimas yra Marcinkonių seniūnijoje, Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje. Nutolęs per 13 km į pietus nuo Varėnos. Tai unikalios urbanistinės vertės kupetinis kaimas įsikūręs Ūlos slėnyje abiejuose upės krantuose ir išsaugojęs savo tradicinę erdvinę planinę struktūrą. Kaimą iš visų pusių supa miškai, o  netoli upės auga didelė ąžuolų grupė (13 medžių). Šalia kaimo rasta akmens amžiaus stovykla.  Kaime gyveno garsus dailidė Tomas Miškinis. Išlikę jo pastatyti namai ir kryžiai.

Žiūrų kaimą juosia gražūs ir grybingi pušynai, per kaimą vingiuoja Ūla. Kaimas garsus etnografiniu ansambliu, audėjomis. Pakeliui į Žiūrus galima aplankyti versmę „Ūlos akis“, pasigrožėti  gausybe šaltinių, įtekančių į Ūlą, pažvejoti Dėlinio ir Dėlynaičio ežerėliuose.

 Žilinų kaimas  įsikūręs prie Steginio ežero. Vietovė  nuo XIV a. minima kryžiuočių kelių aprašymuose. Čia ilgai gyveno dvarininkai  Žilinskai. Iš jų pavardės kildinamas ir kaimo pavadinimas. Šv. Antano Paduviečio bažnyčia medinė, pastatyta 1927 m.

Subartonių kaimas – lietuvių literatūros klasiko Vinco Krėvės – Mickevičiaus tėviškė. Rašytojo gimtojoje sodyboje įkurtas memorialinis muziejus. Netoli esančiose Subartonių kapinaitėse palaidotas rašytojas, jo žmona ir dukra. Subartonių ąžuolyne auga Vincuko ąžuolas. Šalia kaimo tyvuliuoja legendomis apipintas Gilšės ežeras.

Nedzingės kaimas įsikūręs prie Nedzingio upelio (22,3 km ilgio dešinysis Merkio intakas), kiek į pietus nuo Nedzingio ežero, apie 27 km į pietryčius nuo Alytaus. Pačio pavadinimo kilmė nėra aiški, manoma, kad Nedzingės kaimo kilmė jotvingiška (Ned – upės vardas, ing – priesaga), tačiau jau seniai gyvename, raštuose ir žemėlapiuose yra prigijęs dzūkiškas Nedzingės vardas. Tikriausiai vietovės pavadinimas paimtas esančio ežero pavadinimo Nedzingis, kuris atsirado ankščiau negu pats kaimas. Nedzingės kaimas ribojasi su Sapiegiškių, Vadėnų, Panedzingio, Burokaraisčio ir Karužų kaimais. Per Nedzingės kaimą teka upelis Nedzingis , už kaimo ribų jis vadinamas – Amarnia (22,3 km ilgio). Tai Merkio dešinysis intakas. Gyventojus gyvenančius už upelio, vadino „rudninkais“( kasant žemę čia buvo rasta rūdos). Vėliau ten pastačius malūną, tą vietovę pradėjo vadinti „Užumelnyčiu“. Laukus į pietus, kurie priklausė dvarininkui Žilinskui, vadino „Palivarku“. O pievas, raistus į pietvakarius – „Pazgrinda“. 1575 m. čionai iš Žilinų atsikėlė Žilinskai, ilgą laiką valdę dvarą. Ši data, iškalta akmenyje gulinčiame už kelio į ŠV nuo bažnyčios, ir laikoma kaimelio gyvavimo pradžia. Nedzingės kaimas buvo išsidėstęs gatvėmis. Visos trobos, ir Žilinsko dvaras buvo mediniai. Gyvenamieji namai statomi prie gatvės, ūkiniai pastatai toliau. Prie Nedzingės ežero buvo rasta akmens amžius stovyklavietė. Mikniūnų kaime (2 km į pietus nuo Nedzingės) yra senkapis, vardu „Totorių kapai“. Centrinis kaimelio pastatas - Švč. Trejybės bažnyčia pastatyta 1841-1845 m. pagal  architekto Karolio Gregotovičiaus projektą. Bažnyčios fasadas klasicistinis, akcentuotas keturių kolonų portiku. Išsiskiria to paties architekto projektuota varpinė, kurios pirmas aukštas, kaip ir šventorių juosianti tvora, sumūrytas iš akmenų, antras - nutinkuotų plytų. Bažnyčioje – Žilinskų giminės memorialinės ir antkapinės lentos, vyskupo V.Žilinsko ir generolo (bažnyčios fundatoriaus V.Žilinsko) portretai. Šventoriaus tvoroje yra  apipintas legendomis akmuo  su žalčio atspaudu.

 Lynežerio kaimas  įsikūręs Varėnos r., Kaniavos sen. 29 km. nutolęs nuo rajono centro, apie 12 km į r. nuo Marcinkonių, prie Lyno ežero. Kaimo pavadinimas taip pat susijęs su ežero vardu. Saugomas kaip Lynežerio kraštovaizdžio draustinis.  Išlikę daug tradicinės regiono architektūros pastatų. Kaimas turi architektūros paminklo statusą. Yra 9 paminklinės sodybos, jose 37 paminkliniai statiniai, statyti XIX a. pab. – XX a. pr. 

Musteikos kaimas - viena nuošaliausių pietryčių Lietuvos  gyvenviečių, kuri pradėjo kurtis XVIII a. Musteikos upelio kairiajame krante, tarp miškų. Sodybos išsidėsčiusios 5 grupėmis, 10 paminklinių sodybų. Saugomas kaip architektūros paminklas. Ne tik dėl rezervato su pelkynais, žemyninių kopų, bet ir dėl daugybės kelminių avilių, greta kaimo esančių drevėtų pušų ir senovinės bitininkystės tako. 1918–1919 m. čia gyveno žinomas gamtininkas, šio krašto tyrinėtojas Tadas Ivanauskas (1882–1970) su žmona. Įsteigė mokyklą, tačiau greitai teko bėgti nuo lenkų okupacijos. Yra išlikęs senosios Musteikos mokyklos pastatas. Netoli kaimo plyti Čepkelių raistas, kuriame gausu retų augalų ir gyvūnų. Iš visų pusių kaimą supa miškai, daugiausia pušynai. Praeityje šiuose miškuose ir pelkėse buvo gausu žvėrių ir paukščių, todėl medžioti čia atvykdavo Lietuvos didikai. Kaime įrengti tik čia būdingi žaginiai, dreviniai ir kt. aviliai prie kai kurių sodybų; pastatytoje klėtelėje iš tašytų rąstų įkurtas drevinės bitininkystės muziejus. 4 km į šiaurės rytus nuo kaimo yra senovinės bitininkystės takas. 

Kašėtų kaimas šiuo metu turistų gana dažnai lankoma gyvenvietė Varėnos rajone, Kaniavos seniūnijoje, prie Uosupio ir Ūlos upių. Gyvenvietę iš visų pusių juosia pušynai. Kašėtų kaimas gatvinis. Iš Kašėtų kapinėse išlikusių antkapinių paminklų užrašų matyti, kad nuo seno šiose vietose gyveno Kašėtos. Dauguma pastatų yra išlaikę tradicinės dzūkų kaimo architektūros bruožus. Mažosios architektūros pavyzdžių gyvenvietėje likę nedaug – kapinėse (jos pačioje gyvenvietėje) rymo keletas senų kryžių. Dažniausiai jie aukšti, turintys po dvi paprastos formos pritvirtintas koplytėlės. Skulptūrėlės – ne medinės (senųjų jau nelikę arba jos pakeistos naujai padarytomis). Kašėtų apylinkės gerai žinomos archeologams. XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje Kašėtas tyrinėjo Vandalinas Šukevičius. Jis čia rado nemažai vertingų archeologinių radinių.Nuo 1953 m. Kašėtų apylinkes tyrinėjo ir Lietuvos istorijos instituto archeologai. Jie čia aptiko gana nemažai vėlyvojo paleolito, žalvario amžiaus radinių, datuojamų IX-II tūkstantmečiu prieš Kristų. Išaiškinta daugiau negu 20 pavienių akmens amžiaus stovyklaviečių ir gyvenviečių.