Dzūkijos nacionalinio parko saugomos teritorijos   (Informacija iš interneto svetainės:  www.dzukijosparkas.lt           Dzūkijos nacionalinio parko Marcinkonių lankytojų centro tel. (8 310 ) 4 44 66 .     DZŪKIJOS NACIONALINIO PARKO LANKYMO TAISYKLĖS http://www.dzukijosparkas.lt/lankymo.htm

Parkas suskirstytas į 4 funkcines zonas: konservacinę, apsauginę, rekreacinę ir ūkinę. Konservacinę zoną, kuri užima 26580 tūkst. ha (47,5% teritorijos) sudaro parko teritorijoje išskirti 3 rezervatai ir 28 draustiniai: 8 kraštovaizdžio, 9 geomorfologiniai, 2 hidrografiniai, 4 telmologiniai, 1 botaninis, 1 memorialinis, 2 etnokultūriniai ir 1 urbanistinis.

Rezervatai

Griežčiausias apsaugos režimas yra 3 gamtiniuose rezervatuose, kurių bendras plotas yra 2080 ha. Juose nevykdoma jokia ūkinė veikla.
Musteikos rezervatas yra pietinėje parko dalyje, tarp Musteikos kaimo ir valstybinio Čepkelių rezervato. Jis apima pelkėtą Musteikos upelio aukštupį ir jį supančius miškus. Čia Dvarno saloje kyla aukštos ir lieknos, remiančios dangų eglės, kokių nerasi kitur Lietuvoje, paupių viksvynuose peri gervės, turtinga žoline augalija išsiskiria juodalksnynai, gausu uoksinių paukščių.
Povilnio rezervatas yra į pietryčius nuo Zervynų kaimo, Ūlos kairiojo intako Povilnio upelio aukštupyje. Jame saugomos Povilnio upelio ištakos, sufoziniai cirkai, kanjoninio tipo upelio slėnis. Čia geros sąlygos vandens ir miško paukščiams, savitos šaltinių bendrijos su turtinga samanų flora, slėnio eglynuose auga svogūninė dantažolė, virgininis varpenis, širdinė dviguonė ir kitos saugomos augalų rūšys.
Skroblaus rezervatas apima Skroblaus upelio vidurupį ir žemupį tarp Kapiniškių ir Dubininko kaimų. Jo tikslas - išsaugoti unikalų pralaužtinio kanjoninio slėnio gamtinį kompleksą, Skroblaus upelio ir jo intakų hidrografinę struktūrą ir hidrologinį režimą. Tarp Kapiniškių ir Rudnios kaimų išliko senovinės geležies liejyklos pėdsakai, ties Aukštagirio vienkiemiu yra unikali saugomų augalų rūšių radimvietė, kur nedideliame plote kartu auga raudonasis garbenis, didžiažiedė juodgalvė, tamsialapis skiautalūpis, žalsvoji naktižiedė.

Kraštovaizdžio draustiniai

Didžiausią parko draustinių dalį pagal plotą sudaro kraštovaizdžio draustiniai, užimantys net 13060 ha. Juose saugomi ne tik vertingiausi parko kraštovaizdžiai, bet ir augalų bei gyvūnų buveinės, etnografiniai kaimai.
Draustiniais paskelbtos vertingiausios didžiųjų parko upių atkarpos. Nemuno draustinis apima rėvingą pralaužtinį Nemuno vidurupio slėnį tarp Merkinės ir Krikštonių su unikaliais geomorfologiniais ir hidrografiniais elementais (raguvomis, salomis, skardžiais ir rėvomis), būdingais panemunės kaimais, archeologinėmis vertybėmis ir raguvėtų miškų biocenozėmis. Liškiavos draustinyje saugomas vienas raiškiausių Lietuvoje Nemuno vingių su istoriškai ypač vertingais piliakalniais, architektūriniu vienuolyno ansambliu, unikaliais geomorfologiniais panemunės raguvyno ir Krūčiaus upelio slėnio kompleksais. Merkio draustinis, į kurį patenka visas parko teritorijoje esantis Merkio upės žemupio slėnis ir Skroblaus žemupys, vertingas ne tik kaip slėninio kraštovaizdžio etalonas su būdingais girinių dzūkų kaimais ir archeologiniais radiniais. Pietinės ekspozicijos Merkio ir Nemuno santakos šlaituose išliko unikalios stepinių pievų bendrijos, užliejamose salpinėse pievose dar neretos griežlės, paupiuose galime sutikti ir tulžių, didžiųjų dančiasnapių, pastebėti medžiojančias ūdras. Bene gražiausias parke yra Ūlos draustinis apimantis visą parko teritorijoje esantį Ūlos upės slėnį su etnografiniais Zervynų, Mančiagirės, Žiūrų, Trakiškių ir Paūlių kaimais, aktyviomis atodangomis, vaizdingomis kilpomis, savita šaltiniuotų pašlaičių, sauspievių ir šlaitų flora ir fauna.
Kapiniškių draustinis apima unikalias Skroblaus upelio ištakas ir aukštupį su gausiais šaltiniais, platų jo slėnį su būdinga vienkieminio Kapiniškių kaimo žemėnaudos struktūra, etnografiškai vertingą Margionių kaimą. Skroblaus slėnyje ant kalkingų dirvožemių susiformavo labai savitos augalų bendrijos, čia daug saugomų augalų ir vabzdžių rūšių. Visai kitoks kraštovaizdis saugomas Lizdų draustinyje šiaurvakarinėje parko dalyje - raiškus moreninis kalvynas su giliais termokarstiniais duburiais, Lizdų, Galvinio ir Bedugnio ežerais, vertingas paežerines pelkes, Ežeryno akmens amžiaus stovykla. Daug archeologiniu vertybių ir Glyno draustinyje, kuris apima šiaurinėje parko dalyje raiškiame dubaklonyje esanti Glyno ežerą, Glynupio upelį ir penkių senovinių stovyklaviečių kompleksą.

Gamtiniai draustiniai

Gamtiniai draustiniai užima 10600 ha, nuo kompleksinių kraštovaizdžio draustinių jie skiriasi tuo, kad didesnis dėmesys skiriamas atskirų kraštovaizdžio komponentų (reljefo, augalijos, gyvūnijos) išsaugojimui.

Geomorfologiniai draustiniai

Juose saugomi charakteringi arba unikalius reljefo elementai. Dzūkijos nacionaliniame parke jie sudaro didžiausią gamtinių draustinių dalį. Net 4 draustiniuose saugomos Dzūkijos žemyninės kopos - Alkūnės kampo draustinyje į pietus nuo Marcinkonių saugomos parabolinės kontinentinės kopos, Drevių kampo draustinyje rytinėje parko dalyje tarp Marcinkonių ir Lynežerio - gūbriškosios, Marcinkonių draustinyje miškuose tarp Marcinkonių ir Mančiagirės - kompaktiškosios kontinentinės kopos ir aukščiausia parko kopa (168,1 m virš jūros lygio), Šunupio draustinyje į rytus nuo kaimo esantis miškingas didžiųjų kopų masyvas su charakteringa flora ir fauna.
Dar trys geomorfologiniai draustiniai skirti išsaugoti charakteringiems Nemuno slėnio reljefo elementams. Uciekos draustinyje, apimančiame Uciekos ir Krušonių kaimus bei jų miškingas apylinkes Nemuno dešiniajame krante saugomi unikalūs eroziniai Nemuno slėnio šlaitų kompleksai su skardžiais ir cirkais, atsiveriančiais grioviniais intakų slėniukais. Tarp Žeimių ir Gudelių kaimų Nemuno upės vingyje esančiame Gudelių draustinyje saugoma didžiausios Lietuvoje Panaros terasinės sistemos žemutinė dalis su unikaliu tarprumbių geomorfologiniu kompleksu ir jam būdinga augalija. Pakrykštės draustinyje į pietus nuo Ryliškių kaimo galima pasigrožėti unikaliu Nemuno senslėniu ir Pakrykštės eroziniu cirku. Dzūkijos moreninių aukštumų pietinių atšlaičių reljefą reprezentuoja į šiaurę nuo Merkinės miestelio esantis Merkinės draustinis. Straujos draustinis - apima į šiaurės vakarus nuo Merkinės esantį Straujos upelio slėnį, Laujos ir Mikalauciškės ežerus, vertingus paslėnio miškus.

Hidrografiniai draustiniai

Dzūkijos upių tinklo vertingiausi elementai saugomi ne tik kraštovaizdžio, bet ir hidrografiniuose draustiniuose. Visa išlikusi neištiesinta, smulkiai viniuota Grūdos upės dalis ir platus salpinis slėnis su gausiomis senvagėmis patenka į Grūdos draustinį. Netiesų draustinis, apimantis Apsingės slėnį ir visą Kempės upelio baseiną, su unikaliu Netiesų mažųjų ežerėlių hidrografiniu kompleksu, pasižymi ir botaniniu požiūriu vertinga šaltiniuotų pelkių augalija.

Telmologiniai draustiniai

Tai draustiniai skirti pelkių išsaugojimui. Į juos patenka ir 4 nacionalinio parko pelkės. Savita tarpinio tipo pelkių augalija pasižymi Bakanauskų draustinis, kuriame auga saugomos pelkių rūšys - patvankinis pataisiukas, laplandinis karklas, dėmėtoji gegūnė. Dėlyno draustinyje saugomas į pietus nuo Žiūrų tarpkopiniame dubaklonyje esantis smulkių ežeruotų miško pelkučių kompleksas. Didžiabalės draustinis apimantis tarpinio tipo pelkę į šiaurryčius nuo Musteikos kaimo. Viena didesnių Pietryčių Lietuvoje miškingų aukštapelkių su tetervinų ir kurtinių tuoktavietėmis, gervių perimvietėmis saugoma Imškų draustinyje į pietus nuo Musteikos kaimo.

Botaniniai draustiniai

Botaniniuose draustiniuose pagrindinis dėmesys yra skiriamas retų arba būdingų tam tikram regionui augalų bendrijų ir rūšių išsaugojimui. Subartonių miško botaniniame draustinyje saugomos parke retai tesutinkamos, bet Dzūkų aukštumoms būdingos eglynų su ąžuolo priemaiša bendrijos, pasižyminčios gana turtinga žoline augalija.

Kultūriniai draustinai

Jie parke užima tik 860 ha, išskirti 2 etnokultūriniai, vienas urbanistinis ir vienas memorialinis draustinis. Kiti vertingi kaimai, kaip kad Dubininkas, Lynežeris, Zervynos, Kapiniškės ar Liškiava patenka į kitas saugomas teritorijas ir tvarkomi pagal atskirus reglamentus.
Musteikos etnokultūrinis draustinis apima pietinėje parko dalyje esantį Musteikos kaimą ir jo aplinką. Jo tikslas išsaugoti vieną iš etnografiškai vertingiausių ir geriausiai išlikusių girinių dzūkų kaimų erdvinę planinę struktūrą, etnines tradicijas bei tradicinę gyvenseną. Panemunių dzūkų kaimų erdvinę planinę struktūrą bei etnines tradicijas reprezentuoja Žiogelių etnokultūrinis draustinis pietvakarinėje parko dalyje. Istorinio Merkinės miestelio išsaugojimui įsteigtas Merkinės urbanistinis draustinis, kurio tikslas - išsaugoti ir eksponuoti miestelio planinę - erdvinę struktūrą su centrine aikšte, pastatais, kultūriniu sluoksniu, bažnyčia, piliakalniu, kultūriniu sluoksniu. Yra parke ir Subartonių memorialinis draustinis, įkurtas išsaugoti ir eksponuoti rašytojo Vinco Krėvės Mickevičiaus gimtinės aplinką, namą - muziejų, kapines ir kitas vietas, susijusias su rašytojo atminimu.

Natura 2000 teritorijos

Įgyvendinant Europos Sąjungos „Gamtinių buveinių ir laukinės gyvūnijos bei augalijos apsaugos" bei „Paukščiams svarbių teritorijų išsaugojimo“ direktyvas, Lietuvoje steigiamos teritorijos europinės svarbos rūšims ir buveinėms išsaugoti. Visi Dzūkijos nacionalinio parko miškai išskirti kaip Natura 2000 teritorija , ypač lygučių, lėlių, lutučių. žalvarnių, kurtinių ir tetervinų apsaugai. Beveik visą nacionalinį parką numatyta paskelbti ir buveinių apsaugai svarbia Natura 2000 teritorija. Ji būtų skirta 8 saugomų buveinių išsaugojimui, tame tarpe natūraliems kerpšiliams, upelių sraunumų su kurklėmis, nesusivėrusių žemyninių smiltpievių, nekalkingų šaltinių ir šaltiniuotų pelkių buveinėms, taip pat plačialapės klumpaitė, pelkinės uolaskėlės, pelkinio purvuolio, Šneiderio kirmvabalio apsaugai. Parko upės svarbios ūdros,mažosios nėgės, kartuolės, paprastojo kūjagalvio ir salačio išlikimui.

Gamtos paveldo objektai

Parkas išsiskiria ir valstybės saugomų gamtos paveldo objektų gausa – čia yra net 43 valstybės saugomi gamtos paveldo objektai, iš jų 18 vertingiausių paskelbti gamtos paminklais. Ne visi jie patraukia akį savo vaizdingumu ar ypatingomis charakteristikomis, tačiau yra nepaprastai svarbūs mokslui ir savo krašto gamtos pažinimui. Gamtos paminklais paskelbti:

- Krušonių ir Uciekos skardžiai dešiniame Nemuno krante;
- Ūlos skardžiai tarp Zervynų ir Mančiagirės;
- Mardasavo skardis dešiniame Merkio krante tarp Mardasavo ir Puvočių;
- Rudnios (prie Skroblaus) cirkas bei pietinis ir šiaurinis kalvaragiai;
- Trakiškių kalvagūbris dešiniajame Ūlos krante;
- Didžioji Jonionių griova ir Sarkajiedų dauba kairiame Nemuno krante žemiau Merkinės;
- Bajorės ir Siuvėjo rėvos Nemune;
- Skroblaus versmės;
- Šaltinis "Ūlos akis";
- ežerėliai netoli Netiesų kaimo - Dumblys, Giluišis, Netiesa, Netiesėlis;
-  Lietuvio liepa Margionyse. Saugomiems gamtos paveldo objektams priskirti dar 25 medžiai - Zervynų ąžuolas ir 24 drevėtos pušys arba dravės - senosios bitininkystės reliktai. Savitas saugomas botaninis objektas yra Aukštagirio augavietė Skroblaus rezervate, kur mažame plote auga 5 saugomos augalų rūšys.

- gūbrys tarp Galvinio ir Bedugnio ežerų (Alytaus r.);
-Bedugnio ežeras netoli Lizdų kaimo (Alytaus r.);


Saugomos rūšys ir bendrijos

Keliaujant po Dzūkiją, kur bepažvelgsi, visur pušys - kopų viršūnėse ir upių slėnių šlaituose, banguotose lygumose ir pelkynuose. Tačiau po šia monotoniška šilų skraiste slepiasi labai savitas ir turtingas gamtos pasaulis. Dėl palyginti ekstensyvaus ūkininkavimo parko teritorijoje išliko daug saugomų rūšių. Čia sutinkamos dabar ar gyveno anksčiau net 249 rūšys, įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą.. Iš jų 116 gyvūnų rūšių (žinduolių - 15, paukščių – 50, tame tarpe 14 užskrendančių, roplių - 2, varliagyvių - 3, žuvų - 4, vabzdžių - 40 tame tarpe 20 drugių rūšių, dėlių - 1), 86 induočių augalų rūšys, 5 samanų, 32 grybų, 11 kerpių rūšių. Parke sutinkamos ir 6 augalų bei 50 gyvūnų rūšys, Europos Sąjungoje saugomos pagal paukščių ir buveinių direktyvas. Saugomos ne tik atskiros rūšys, bet ir 8 augalų bendrijos, įrašytos į Lietuvos augalų bendrijų Raudonąją knygą.
Turim ir praradimų - 6 anksčiau Parko teritorijoje gyvenusios rūšys yra išnykusios ar galbūt išnykusios Lietuvoje. XIX a. pabaigoje Musteikoje buvo nušautas vienas iš paskutiniųjų Lietuvos lokių. Niekas nebeatmena ir į mūsų upes užklystančių atlantinių eršketų, o pastačius Kaune hidroelektrinės užtvanką, į Merkio baseiną nebeužplaukia ir lašišos, šlakiai. Prie Merkio buvo stebėtos ir paskutinės Lietuvoje europinės audinės.
Gamtininkams Dainavos arba Varėnos-Druskininkų miškai tai tarsi pažadėtoji žemė. Pietiniame Lietuvos pakraštyje gausiau pietinio ir pietrytinio paplitimo rūšių, kurios kitur Lietuvoje yra retos ar visai nesutinkamos. Sausose smiltpievėse ir kerpšilių aikštelėse žiedus kelia Borbašo gvazdikas, kampuotasis česnakas, čia puikiai jaučiasi smėlyninis eraičinas ir lietuvinė naktižiedė. Tokios buveinės patinka ir toli nuo savo pagrindinio arealo atklydusiems vabzdžiams - raukšlėtąjąi smėliabitei, stepiniam melsviui, margajam grambuoliui, ūsuočiui dailidei. Merkinės apylinkėse dar išliko baliniai vėžliai, o sausuose Marcinkonių pušynuose galima pamatyti lygiažvynį žaltį. Parke atsirado ir savo arealą plečiantys paukščiai: dirvoninis kalviukas, geltongalvė kielė. Pelkės, ūksmėti papelkių miškai ir šaltavandenės upės priglaudė šiauriau išplitusias rūšis, pasilikusias čia nuo poledynmečio - laplandinį karklą, šiaurinį perlinuką, pelkinį satyrą.

Ypač saviti sausieji Dzūkijos pušynai. Pavasarį šilai pasidabina mėlynomis vėjalandės šilagėlės taurėmis, vėliau pražysta smiltyninis laibenis, Gorskio pūtelis. Kiek derlingesnėse augimvietėse geltonus graižus kelia kalninė arnika, žydi penkialapis dobilas, raudonuoja tamsialapio skiautalūpio žiedynai.

Dzūkijos šilai yra Europos mastu svarbios lėlio, ligutės, tetervino buveinės. Pavasarėjant naktimis netyla pelėdos lututės pupsėjimas ar ataidi gūdus didžiojo apuoko šauksmas.
Žymiai gausesnis ir įvairesnis paukščių pulkas susitelkęs šilus vagojančių upių ir upelių, telkšančių ežerų pakrantėse, pelkių pakraščiais. Nenustebsi tokiose vietose juodąjį gandrą, erelį rėksnį, vapsvaėdį ar pilkąją meletą aptikęs. Parko ąžuolynuose išliko vienas rečiausių Lietuvos žinduolių - didžioji miegapelė. Derlingesniuose miškuose puošnius žiedus kelia plačialapė klumpaitė, daugiametė blizgė, raudonasis garbenis. Čia yra viena iš nedaugelio mūsų krašte virgininio varpenio buveinių. Miškuose yra susitelkusios ir daugumos saugomų grybų bei kerpių radimvietės.
Skroblaus bei Grūdos slėnių pievose - tikra gegužraibinių augalų karalystė – čia sutinkamos net 5 gegūnių rūšys. Skroblaus kalvų šlaituose yra viena iš didžiausių Lietuvoje smulkiažiedės gegužraibės augimviečių, čia gausu ir melsvojo gencijono, didžiažiedės juodgalvės. Sausose paupių ganyklose ir smiltpievėse tikras rojus bitiniams plėviasparniams -gauruotąjai skolijai, katilėlinei ir ilganosei smėliabitėms, Semionovo kamanei. Gerai įšildomus atvirus upių šlaitus pamėgo daug retų drugių rūšių - raudonsparnė meškutė, raudonžiedis ir pietinis marguoliai. Pievose dar išgirsi griežlės kreksėjimą, neįmantrią putpelės giesmę.
Musteikos pelkynuose ir teterviną ar net kurtinį sutiksi, gervės kurliavimą išgirsi. Net keliose vietose šaltiniuotose žemapelkėse rudeniop geltonuoja pelkinės uolaskėlės žiedai. Aukštapelkių duburiuose driekiasi patvankinio pataisiuko stiebeliai, o tarpinėse pelkėse slepiasi dvilapis purvuolis ir pelkinė laksva. Pelkių buveinėse sutinkamos ir retos samanų rūšys - žvilgančioji riestūnė, kreivoji drikša, pūkuotoji apuokė.
Stačiašlaites Ūlos bei Merkio pakrantes pamėgo spalvingasis tulžys. Nemuno salose peri mažoji žuvėdra. Migracijos metu neretai galima pamatyti ir jūrinį erelį ar erelį žuvininką. Šaltiniuotoje Merkio pakrantėje stiebiasi metrinis didysis asiūklis, o prie Nemuno galima pamatyti į akį nekrentančius labai reto gelsvojo pūkelio žiedelius. Merkio baseino upėse dar nereta ūdra.
Sakytumei, kad patys rečiausi Parko paukščiai išsislapstę atokiuose miškuose ar sunkiai praeinamuose raistuose. Tačiau bene įdomiausi yra giriose kiurksantys maži kaimeliai su unikalia šiam kraštui sparnuota gyvastim. Beveik kiekvienam giriniam kaime galima išgirsti čaižų žaliosios meletos riksmą ar melodingą kukučio upsėjimą. Tikra Parko kaimų puošmena yra žalvarnė. Tačiau nūnai kaskart vis mažiau ir mažiau šių paukščių. Sodybų pakraigėse nakvoja ir retos šikšnosparnių rūšys.